Dar neperseniausiai buvau užsidariusi savyje, palaužta ir liūdna. Šypsodavausi vien todėl, kad niekas nebūtų liūdnas ir nesuprastų kokia aš ištikro. Namie sėdėdavau kambaryje ir klausydavau dainų su liūdnais žodžiais. Nebenorėjau niekur eiti, daryti kas patinka. Buvau pavargusi nuo melo ir išdavysčių. Nebenorėjau nieko, tik būti juoda dėmė, kurios niekas nemato. Priežastis to buvo, bet tai paslaptis. Juk visi turime paslapčių, tiesa? Bet tada, lyg iš giedro dangaus, mane aplankė džiaugsmas, vėl noras skleisti šilumą ir šypseną kitiems ne iš reikalo, o iš vidaus, nes linksmumo buvo perteklius. Priežastis taip pat yra, bet tai irgi mano mažytė paslaptis. Ir dabar esu pozityvi ir linksma. Į gyvenimą pradėjau žiūrėti optimistiškiau.
Kodėl tai rašau? Nes jei ką ir kankina liūdesys, depresija ar šiaip slogi nuotaika, viskas savaime praeis. Reikia tik nepalūžti (ką aš padariau ir tai nedavė nieko gero) ir eiti į priekį! Gyvenimas pilnas pakylimų ir nuolydžių. Tiesiog eikite į priekį, nes gyvenimas yra gražus!
