Grįžau?

Senai nerašiau ir net nebežinau nuo ko pradėti. Aš ir vėl čia. Su savo mintimis, pakalbėjimais ir nusišnekėjimais. Kodėl nerašiau? Galbūt todėl, nes tingėjau. Galbūt todėl, nes nebuvo motyvacijos ir noro to daryti. O galbūt visi šie dalykai kartu. Nežinau. Kodėl vėl rašau? Nes galvoje tiek daug visko ir noriu tai aprašyti.
Dar neperseniausiai buvau užsidariusi savyje, palaužta ir liūdna. Šypsodavausi vien todėl, kad niekas nebūtų liūdnas ir nesuprastų kokia aš ištikro. Namie sėdėdavau kambaryje ir klausydavau dainų su liūdnais žodžiais. Nebenorėjau niekur eiti, daryti kas patinka. Buvau pavargusi nuo melo ir išdavysčių. Nebenorėjau nieko, tik būti juoda dėmė, kurios niekas nemato. Priežastis to buvo, bet tai paslaptis. Juk visi turime paslapčių, tiesa? Bet tada, lyg iš giedro dangaus, mane aplankė džiaugsmas, vėl noras skleisti šilumą ir šypseną kitiems ne iš reikalo, o iš vidaus, nes linksmumo buvo perteklius. Priežastis taip pat yra, bet tai irgi mano mažytė paslaptis. Ir dabar esu pozityvi ir linksma. Į gyvenimą pradėjau žiūrėti optimistiškiau.
Kodėl tai rašau? Nes jei ką ir kankina liūdesys, depresija ar šiaip slogi nuotaika, viskas savaime praeis. Reikia tik nepalūžti (ką aš padariau ir tai nedavė nieko gero) ir eiti į priekį! Gyvenimas pilnas pakylimų ir nuolydžių. Tiesiog eikite į priekį, nes gyvenimas yra gražus!

Patyčios

Sveiki visi! Aš ir vėl čia su nauja, aktualia tema. Gero skaitymo!

Šiandien, noriu pakalbėti turbūt labiausiai aktualia ir nusibodusia tema, bet tai jau darosi nebejuokinga. Patyčios. Daug kas apie tai kalba, bet nesiema veiksmų. Aš taip pat apie tai kalbėsiu, bet net nežinau kokių veiksmų ir imtis. Patyčios baisus dalykas. Patyčių objektu gali tapti kiekvienas, nes šioje visuomenėje niekas neįtinka ir turi būti visi vienodi, nors ir atrodydami vienodai, rastume iš ko šaipytis. Pati kažkada tai patyriau ir nėra malonu. Tai skaudina ir verčia susimąstyti, ką darai blogai ir kodėl neįtinki. Bet tada supratau, kad ne manyje yra problema, o juose. Žinoma, tai supratau ne iš karto, nes vos tik atsistojus ant kojų, pradėjau pati tai daryti. Paskui supratau, kad nėra jokio reikalo tai daryti, nes nuo to galingesnis netapsi. Beja karma taip pat veikia. Tie, kurie tyčiojasi, dažniausiai yra iš tikro silpni ir jie pavydi kažko ką turi patyčių objektas. Arba pats bando nuslėpti kažką savyje. Arba, mano atveju, buvo iš jo pačio tyčiojamasi ir žmogus nori keršyti. Žinoma, galima "numesti" kokią repliką, bet reikia jausti ribas. Draugų tarpe visada būna tokių replikų arba tiesiog pasakoma tiesa, nes meluoti draugystėje nėra gerai, bet žinoma taip pat yra ribos. Yra ne vien žodinės patyčios. Yra ir smurtinės. Jos sukelia daugiau fizinio skausmo. Kad ir paprastas pastūmimas. Jis gali peraugti į žmogaus sumušimą iki sąmonės netekimo. Kodėl žmonės tyčiojasi? Nes jie jaučiasi galingi prieš silpnesnį žmogų ir nori kažką įrodyti. Tyčiodamasis neatrodysi „Kietesnis“ ar populiaresnis. Patys žmonės iš kurių tyčiojasi gali priimti tai labai rimtai ir nekęsti savo gyvenimo. Jeigu esate patyčių objektas, nebijokite atsikirsti arba nekreipti dėmesio. Ir nesvarbu iš ko tyčiojasi: išvaizdos, rasės, religijos ar turite kažkokių pomėgių. Jei esate kitoks, nenužeminkite savęs. O jeigu esate tas, kuris tyčiojatės, turėtumėte pagalvoti apie pasekmes ir atsiminti, kad lazda turi du galus. 

Tikri draugai

Sveiki ir vėl. Blog'as buvo gan senokai, bet neturėjau įkvėpimo ir net nebuvau sugalvojusi naujos temos. Bet vienas žmogus pakišo šią temą ir ji man pasirodė gan įdomi ir plati.
Nusprendžiau pakalbėti apie tikrus draugus. Tema gan aktuali šiuo metu, nes dauguma skundžiasi, kad neturi daug draugų ir neturi kaip praleisti savo laisvalaikį. Pirmasis dalykas - nereikia turėti daug draugų. Nors kiekvienam tas "daug" yra skirtingas skaičius. Vienam tai 50, kitam 3. Esmė, kad draugai turi būti tikri. Tokie kurie nepasinaudos ir nepames, kaip ledų pagaliuko, neparašys tik tada kai jiems liūdna ar kažko reikia. Netikri draugai lyg netikri nagai ar blakstienos. Išpradžių visai smagu, bet paskui nuvilia. Tokie "draugai" labai greitai pameta tave ir ieško kitos aukos. O žmogus, kuris galvojo, kad tas draugas yra tikras ar net geriausias, patirdamas išdavystę gali niekada nebepasitikėti žmonėmis ar net pats tokiu tapti. Baisiausia, kad žmogus kuris kažkada buvo nuoširdus, tampa beširdžiu ir besityčiojančiu iš kitų, nes taip jaučiasi stipresnis, nors viduje jam skauda. Dar kiti žmonės patirdami išdavystę, gali jaustis kaltu ir nebesijausti saugiai pasaulyje - lyg jis ką bedarytų, jam atrodo neteisinga. Jie nebepasitiki savimi ir užsidaro kažkur giliai. Bet kaip sakoma karma veikia. Su išdavikais pradeda nebendrauti žmonės ir aplinkiniai. Jie staiga supranta, kad nebeturi savo "vergų" ir tampa vienišu. Tada jis tampa sugniuždytu ir supranta ką padarė. Bando atsikovoti savo draugus, bet jie jau nebepadarys tos pačios klaidos. Išdavikai tampa pažeidžiami ir vieniši. Jie pradeda suprasti kaip jautėsi jo draugas ir tada jo sąžinė pradeda graužti jį iš vidaus. 
Galbūt beskaitydami supratote, kad patys taip elgiatės, o jei elgiatės, prašau nustokite skaudinti kitus ir save. O tie kurie esate nuoširdūs, apsidairykite - galbūt jus supa netikri žmonės,dviveidžiai. Galbūt šis blog'as nebuvo pats įdomiausias, bet aktualus tiek man, tiek kaikuriems aplinkiniams.
Kaip sakoma geriau turėti vieną gerą draugą, nei šimtą netikrų. ;)

Depresija

Sveiki visi. Iškarto noriu pasakyti, kad blog'o kūrimas neina kažkaip ritmiškai ir taip toliau. Rašau tada kai atsiranda įkvėpimas ir turiu laiko, taigi neskatinkite manęs, tai nepadės 😉
Šiandien noriu pakalbėti gan skaudžia tema tiek kaikuriems iš skaitytojų, tiek man. Depresija. Pasak vikipedijos, depresija yra labai aiškius simptomus turintis žmogaus emocinio balanso sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Tai paaiškinti yra daug sunkiau, kai esi tai patyręs. Tai lyg širdies ir sielos drąskymas, pjaustymas, plėšymas gabalėliais kažkokio neaiškaus gyvio, kurio norėtum atsikratyti, bet neišeina. Depresija turi labai daug formų: yra lengva depresija, kai esi prislėgtas keletą mėnesių, bet tau pavyksta atsistoti ir yra labai sunki, kai reikia kreiptis į gydytoją ir gerti anti-depresantus. Žinoma dauguma žmonių tai prasideda lengvąja forma ir jei jis pasiduoda pereina sunkiau, kol priveda prie pasekmių. Dauguma pradeda depresuoti dėl to, kad kažkoks patinkantis vaikinas/mergina palieka arba tiesiog nekreipia dėmesio, kaip dabar dar vadinama "Friendzone". Kitiems būna sunkiau, kai palieka mylimas žmogus. Kitiems būna dar sunkiau, kai netenka artimo žmogaus ar kažkokios problemos šeimoje. Patyčios taip pat priveda prie depresijos. Jeigu jaučiate, kad artėja depresija, nes visada esate liūdnas, prislėgtas ir emociškai pavargęs, pabandykite pasidaryti testą internetu (spausti čia) ir jeigu įtariate tai, geriau pasakykite tėvams ar draugams, kad jūsų nepaliktų vienų. Užsidarę vien su savo mintimis galite pradėti galvoti apie savižudybę. savižudybė būtų lengvas ir paprastas būdas atimti tai, ką davė mama ir tėtis. Gyvybė yra labai brangi vertybė. Ji - neįkainojama. Branginkite gyvybę, nes ji yra tik vieną kartą (nebent tikite reinkarnacija, bet techniškai nebebūsite tas pats žmogus). Prieš darydami skubotą sprendimą, pagalvokite apie šeimą, giminę, draugus kaip jiems būtų skaudu, jei paliktumėte šį gyvenimą. Ne jūs prarastumėte, o jie puikų draugą, nepakartojamą sūnų/dukrą ir t.t. Savižudybė būtų per didelis galvojimas apie save. Geriau neliūdėti ir nepasinerti į šį baisų simptomą, o atsistoti ir gyventi. Praeitame blog'e buvau užsiminusi, kad praeiti metai man nebuvo geriausi. Tais metais buvau giliai įklimpusi ir galbūt net skendau depresijoje. Buvau kvaila, kad nepapasakojau namiškiams ir draugams. Artimiausi draugai sužinojo gerokai po laiko, kas jiems atrodė visiškai nesuvokiama, nes atrodžiau laiminga, bet jie nematė manęs namie. Buvo taip kaip buvo. Išlipau padedama gerų draugų. Būtinai pasakykite kam nors. Nesakau, kad man dabar yra labai gera ir nesunku, bet į gyvenimą dabar žvelgiu labiau optimistiškai ir lengvabūdiškai. Žinoma, aplanko niūrios mintys, tada pažiūriu filmą ar atsipalaiduoju kurdama, šokdama. Suraskite pomėgį, kuris paleistų jus nuo depresijos ir jums būtų malonu jį daryti. Kiekvienas turime atrasti kažką, kas yra malonu širdžiai ir sielai. Nepasiduokite ir eikite į priekį.

2016

Sveiki ir vėl! Šiandien noriu pakalbėti tema, kurioje tiesiog papasakosiu apie savo 2016 metus.
Daugumai šie metai buvo vieni iš blogiausių gyvenime. Na, aš nesu išimtis. Metų pradžia buvo itin gera. Maždaug prieš metus aš vaikščiojau į bažnyčią, nes man reikėjo prieiti sutvirtinimo sakramentą. Dėkoju mamai, kad vertė eiti, nes susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, kurie pakeitė mano gyvenimą ir blogąja ir gerąja prasme. Supažindinau draugę su vaikinu, kurie jau metai yra kartu. Pati atradau žmonių, kurie sudaro puikų įspūdį pradžioje, bet tada pasirodo jų baisioji pusė ir kai jau galvoji, kad gyvenimas puikus, žmogus tave palieka lyg šunį gyvūnėlių prieglaudoje. Nuo to laiko, sugebu nebepasitikėti žmonėmis ir neprisirišti prie jų per greitai. Vasara buvo puiki. Žinoma, ją praleidau su tais pačiais žmonėmis iš bažnyčios (kad ir kaip kvailai skambėtų). Vasara buvo kupina šypsenų, bet buvo ir ašarų. Iš vasaros išmokau dar labiau nepasitikėti žmonėmis. Taip pat atradau naują užsiėmimą, kuris sužadino azartą manyje ir leido daug ką pamiršti. Tai - beisbolas. Galbūt nemokėjau ir vis dar nemoku jo žaisti puikiai, bet man tikrai labai patiko, dėl to dabar laukiu šiltų orų, kad vėl galėčiau tuo mėgautis. Taip pat, vasarą sutikau puikų žmogų, kuris privertė pasijausti gražia ir privertė manyti, kad nesu nevykėlė. Žinoma, aš viską sugadinau, bet turbūt taip buvo lemta. Nuo rugsėjo mėnesio lradėjau eiti į naują mokyklą - gimnaziją. Puiki mokykla, puikūs žmonės, puiki atmosfera. Žinoma tai gimnazija, todėl ir krūvis nemažas. Pirmaisiais mėnesiais iki kalėdų norėjosi mesti viską ir išvykti į negyvenamą salą, bet prie visko pripratau. Ten susipažinau su dar kitais žmonėmis, kurie dar labiau pakeitė gyvenimą. Pakeitė ir mano veiklą, ir asmenybę. Todėl drąsiai galiu teigti, kad nuo metų pradžios mano gyvenimas apsisuko 180° kampu. Tapau visiškai kitu žmogumi. Pasikeitė net mano stilius. Staiga norisi nešioti tik juodą, baltą ir pilką spalvas. Ką aš ir darau. Nuo rugsėjo mėnesio buvau pasinėrusi į liūdesį, kas vedė prie depresijos, bet dabar viskas gerai.
2016 metai buvo vieni skausmingiausių ir įsimintiniausių mano gyvenime. Todėl naujų metų vidurnaktį, aš pasakiau sau, kad nauji 2017 metai bus mano ir man seksis. Tiesiog neįsileiskite į savo vidinį pasaulį žmonių, kurie yra neišmanantys kaip elgtis su kitais žmonėmis, kad žmonės turi jausmus ir jiems skauda. Darykite kas jums patinka ir būkite savimi.

Truputis motyvacijos

Sveiki visi! Kaip praleidote savaitgalį? Labai noriu padėkoti už 369 peržiūras. Net neįsivaizduojate kaip tai daug man reiškia. Tai visa minia žmonių, lyg nedidukiame koncerte. Ačiū labai!
Taigi galime prieiti ir prie temos. Iš tiesų, žadėjau aprašyti viena mėgstamą knygą, bet sugalvojau parašyti gyvenimo tema ir galbūt kažkam padėti atsistoti ant kojų. Pažįstu daug žmonių, kuriems šiuo metu nebeatrodo gražus pasaulis ir taip pamažu grimzta į depresiją. Pati keletą mėnesių buvau liūdna, sugniuždyta ir nebenorėjau su niekuo kalbėti, bet man padėjo iš to išlipti geri draugai ir jų pozityvus mąstymas. Išlipau iš liūdesio "narvo" ir vėl gyvenu laimingą bei optimistišką gyvenimą. Kažkada buvau vienoje paskaitoje apie gyvenimo prasmę ir žmogus, kuris kalbėjo lyg kalbėtų su draugais, pasakė: "gyvenime visada yra pakilimai ir nuolydžiai. Jei nepasiduosi, išlipsi iš duobės ir kilsi aukštyn." Gražūs žodžiai, kurie privertė mane susimąstyti, kad galbūt kitiems reikia tokios pat pagalbos, kokios reikėjo man. Juk gyvenimas be nuolydžių būtų nuobodus ir nieko nevertas. Bet argi nesmagu, iš duobės kopti aukštyn ir siekti neįmanomo! Kiekvienas žmogus gimė tam, kad padarytų pasaulį geresnį ir šviesesnį. Neužsidarykite savyje, nežalokite savęs ir neleiskite kitiems griauti jūsų gyvenimą. Jūs gimėte tam, kad gyventumėte ir darytumėte ką tik norite. O jei nenorite, meskite velniop tai kas jums nepatinka ir darykite kas patinka! Jums patinka piešti? Pieškite, nors ir nemokate, nes gi mokomės iš savo klaidų. Norite šokti? Šokite! Norite iškeliauti ir niekada negrįžti? Velniop! Padarykite tai! Turite daryti tai kas patinka. Negi norite baigti mokslus, baigti universitetą, susirasti žmoną/vyrą, dirbti nemėgstamą darbą, turėti vaikų, pasenti ir neturėti ką papasakoti savo anūkams? Negi jiems pasakosite apie tai kaip tuščiai nugyvenote gyvenimą? Nedarykite tokios klaidos. Laisva šalis! Nebegyvename sovietų priespaudoje, todėl turime laisvę daryti ką norime, tai ir darykime!
Beja, jei kam sunku, visada galite man parašyti į facebook (Emilija Piekautaitė), padėsiu viskuo kuo galėsiu!
Tikiuosi, kažkam buvo įdomu mano motyvacinis tekstas, kuris tiesiog ėjo iš mano galvos. Sėkmės ir iki!
P.s. noriu perduoti linkėjimus Justui, už pakištą mintį apie šią temą, nors pats ir nesuprato,kad tai padarė 🐇

Pradžia

Hey!

Taigi kaip naujų metų pasižadėjimą nusprendžiau rašyti blog'ą, nes tai buvo sena svajonė, kurios niekaip nesugebėjau įgyvendinti. Iki šiandien. Manau, rašydama išliesiu visas mintis, pabendrausiu su naujais žmonėmis. Ir man visiškai nesvarbu, ar kas nors skaitys, ar ne, tiesiog noriu čia išlieti savo mintis. Galbūt blog'as nėra populiarus dalykas, kaip Youtube, Tumblr ir t.t. bet norėjau pabandyti kažką naujo, nes video kūrimas Youtube ne man. Taigi tikiuosi bus bent vienas sekėjas, nors tai nėra reikšminga.
Rašysiu apie viską: makiažą, problemas, grožį, antgamtiškus dalykus, filmus, knygas ir t.t.

Beja, ką jums reikėtų žinoti tai, kad man 15 metų, gyvenu Lietuvoje mažame miestelyje su ryškiu pavadinimu Mažeikiai, esu visiškai paprasta niekuo neišsiskirianti mergina, su truputį kažkur girdėta pavarde Piekautaitė ir su visiškai neįspūdingu vardu Emilija ir galbūt norėsite mane sekti Instagram, kuris vadinasi taip pat, kaip ir mano nickname. Iki! 

Beja apačioje aš su minion'ais nes juos myliu kaip savo vaikus. <3